Žiniasklaida esame mes

Prisimenu vaikystėje iš senelių išgirstas frazes: „Prie rusų priespaudos buvo taip“, „Prie vokiečių vis dėlto šiek tiek kitaip“, „Radijas pranešdavo svarbiausias žinias“, „Vieną laikraštį perskaitydavo visas Balsupių kaimas“ ir taip toliau. Tie laikai atrodo tarsi kita planeta, kurios nejutau, neregėjau – ir ačiū tam, kuris kažkur virš galvų sėdi, jeigu išvis sėdi.

Žinoma, radijo stočių – praktiškai tik pramoginių – retkarčiais pasiklausau, dažnai vakarais per televiziją pažiūriu žinias, tačiau spaudos nebeskaitau. Gyvenimą radikaliai pakeitė naujų technologijų gausa. Asmeninių poreikių nebepatenkina tik radijas, spauda ar televizija – šviežiausią aktualią informaciją surandu internete. Ši visuomenės informavimo priemonė ne tik atkakliai pjauna senuosius žinių skleidimo medžius, laužo visus standartus, bet kartu atveria plačias duris tam, kas kadaise atrodė neįmanoma. Akivaizdus pavyzdys – modernus skaitmeninis „Viv“ žurnalas.

Per daug neišsiplėsdamas pabrėšiu, jog internetas vartotojus pritraukia ne vien dėl beribio vaizdinio kūrybiškumo, įvairios informacijos kiekio, jos pateikimo greitumo, bet ir dėl galimybės netrukdomiems reikštis, būti matomiems. Tokio reiškinio rezultatai – virtualūs dienoraščiai (angl. „Blogs“), „Twitter“, „MySpace“, „Facebook“, „Digg“ ir kiti. Įdomu tai, jog socialiniais tinklais naudojasi politikai, įvairios organizacijos, pavieniai asmenys. Jiems nebereikia žurnalistų, kurie visuomenei pateiktų perfiltruotas per asmeninius cilindrus žinias. Ar tai labai subjektyvu? Ir taip, ir ne. Tiek žiniasklaidos organizacijos, tiek įvairūs asmenys neturėtų optimalios auditorijos, jeigu skleidžiama informacija neatitiktų vartotojų poreikių. Paprastas pavyzdys, susijęs su internetiniais dienoraščiais: „The Huffington Post“ iš mažo virtualaus lapo šapo tapo dideliu tinklaraščių portalu, pateikiančiu žinias, perskleistas per ekspertų optinius stiklus. Skaitytojams nebereikia tik žurnalistų susistemintų rašliavų, skelbiamų naujienų svetainėse – jiems reikia ir nuomonių, skirtingų aštrių požiūrių, diskusijų. Pateikiu dviejų socialinių tinklų – „Facebook“ ir „Twitter“ – statistiką (šaltinis – Mashable.com), parodančią kokiais tikslais žmonės juos vartoja:



Žurnalistika šeriama tokiais chemikalais, nuo kurių pasenę stereotipai modifikuojasi. Įsivaizduokime, kad žurnalistika – svogūnas. Šerdis, pagrindinis pamatas beveik neliečiamas, tačiau visi kiti sluoksniai pakankamai dideliu greičiu kinta. Garsus naujosios žiniasklaidos ekspertas Sorenas Gordhameris savo knygoje „Wisdom 2.0“ (liet. „Išmintis 2.0“) pastebi, jog jau praėjo laikai, kai VIP buvo įvardijamos žodžiu Jie, kadangi dabar Mes kiekvienas galime daryti būtent tą patį – informuoti visuomenę. Kiek labai tai produktyvu? Priklauso nuo mūsų siūlomo turinio ir surinktos auditorijos. Minėtieji socialiniai tinklai suteikia progą reikštis, dalintis informacija. Išskirtinis pavyzdys, koncentruotas ties žinių dalijimusi – „Twitter“. Visos modernios naujienų agentūros, rimti internetinių dienoraščių rašytojai naudojasi juo, kad vos vienu mygtuko paspaudimu savo auditorijai paskelbtų apie naują publikaciją. Nepaisant to, žmogus gali sustiprinti savo, kaip žiniasklaidos atstovo, poziciją parekomenduodamas aktualią informaciją kitiems (panašiai tik kiek kitokiu vaizdiniu būdu galima daryti ir portale „Facebook“). Yra žmonių, kurie geba iš to nemenkai pasipelnyti: pritraukia tūkstančius žmonių ir po to pardavinėja suinteresuotiesiems savo trumpą pranešimą su nuoroda Tviteryje už apvalią sumelę – na, bet čia jau kita tema.
Kadangi labai išsiplėčiau, tenoriu parekomenduoti pakankamai seniai publikuotą rašliavą (apie naują žingsnį žiniasklaidos istorijoje) svetainėje universitetozurnalistas.lt.



Galiausiai siūlau susipažinti su „TweetDeck“. Jeigu nori būti žiniasklaidos atstovas, turi turėti visus aktualius šaltinius greta savęs, net nenaršydamas jų portaluose (pavyzdys – „Sky News“ korporacijos reikalavimas žurnalistams). Tereikia turėti šią programą, susimoderuoti ją norima vaga. Žinios plūsta akimirksniu. Taip pat greitai gali ir pats pranešti kitiems įdomią naujieną. Tavo teisė rinktis – tik vartoti informaciją Tau priimtinu būdu, tik skelbti ją, ar vartodamas kitų publikuotas žinias jomis dalytis su savais moderniais būdais.

Žiniasklaida yra rizika

Nedaug kas pagalvotų, kad žurnalistika - pavojingas darbas. Tačiau giliau panagrinėję įvairių šaltinių statistiką matome, kad tai toli gražu ne melas. Committee to Protect Journalists (CPJ) duomenimis 2009 metais nužudyta daugiausia žurnalistų per pastaruosius 30 metų - 71, iš kurių net 33 Filipinuose. Statistika rodo, kad šiemet jau nužudyti 4 mūsų profesijos atstovai. Reporters without borders statistika teigia, kad 2009 pasaulyje nužudyti 76 žurnalistai, 33 pagrobti, 573 areštuoti, prieš 1456 panaudotas fizinis smurtas, 570 žiniasklaidos priemonėms teko susidurti su cenzūra, 157 žurnalistams teko palikti savo šalį, 60-yje šalių yra cenzūra. Taigi matome, kad pasirinkome ištiesų rizikingą profesiją. Pagal CPJ statistinę analizę didžiausia tikimybė vieną dieną tapti negyvu žurnalitu jei esi vietinis reporteris, rašai apie politiką, esi vyras ir dirbi spausdintinės žiniasklaidos priemonėse. Pavojingiausių šalių penketukas: Filipinai, Somalis, Irakas, Pakistanas ir mūsų amžina "draugė" Rusija - taigi ir Lietuvoje reikia pasisaugoti. Ne ką saugiau ir Irane, kur šiuo metu įkalinti 52 žurnalistai, tačiau bent jau gyvi - Mahmoud`as Ahmadinejad`as turbūt nelabai mėgsta teptis rankų.
Didžiausios žurnalistų žudynės įvyko 2009 lapkričio 22d. Filipinuose, kai vienu metu nužudyta net 30 kolegų. Pagarsėjo ir jau minėtas Mahmoud`as savo šalyje surengęs žurnalistų ir tinklaraščių autorių areštų bangą, kažkodėl man jo pavardė labai asocijuojasi su Ahmad`u :)
Žinoma, Lietuvoje žurnalistai žudomi ne taip jau dažnai - garsiausias V. Lingio pavyzdys. Tokia jau profesija - reikia kišti nosį ten, kur kitas nekištų; jei nekiši - koks iš tavęs žurnalistas? Visgi į žurnalistikos studijas einame ne tam, kad vėliau dirbtume "Kakadu" ar "Vakaro žiniose", taigi turime mokėti priimti ir riziką su kuria gali tekti susidurti ar aiškintis tai, kas gali būti pavojinga tačiau svarbu visuomenei. Arba užsiiminėti sporto žurnalistika :)

Žiniasklaida yra baimė

Iš naujienų tiesos apie pasaulį nesužinosi. Naujienos net retai būna tiesiogiai susijusios su mūsų gyvenimu. Tačiau kažkokios galios vedami klausomės radijo, žiūrime televiziją, sekame informacines žinutes laikraščiuose ir internete. Sakysite, kad tai smalsumas, noras iš anksto sužinoti apie pasaulio permainas, kad spėtumėme joms pasiruošti? Japonų rašytojas Kobas Abė pasakytų, kad domėjimasis naujienomis kyla iš baimės.

Pasaulis kunkuliuoja kaip virš ugnies kabantis katilas, kuris bet kada gali nudeginti odą. Žiniasklaida visą parą transliuoja naujienas: į Marsą skrieja raketa, pasiuntęs signalą SOS, dingsta žvejybinis laivas, iš bananų krovinio pasipila nuodingos gyvatės, nusižudo seimo narys, išprievartauta trijų metu mergaitė, o tuo pat metu didelių laimėjimų pasiekia tarptautinė konferencija, kuriama sterilių žiurkių veisimo draugija... Atrodo, kad vos atitrauksi akis, ir gali pasikeisti net žemės rutulio forma. Dar blogiau: atitrauksi akis, ir tu tapsi viena iš naujienų - būsi įtrauktas į chaotiško pasaulio sūkurį. Jeigu neišklausai bent vienos naujienų laidos, tuoj apima nerimas. Tačiau reikia ne tiesos, faktų, o vien formos - į štampuotas frazes įvilktų naujienų.

Žmonės domisi naujienomis, nes tai juos nuramina. Svarbiausia yra tai, kad paskelbus, bet kokią, kad ir pačią siaubingiausią žinią, ją išgirdęs žmogus, bent tą akimirką dar gyvas: kilo gaisras naftos perdirbimo gamykloje, apdegė aštuoni žmonės, bet tu nenukentėjai ir gyveni lyg niekur nieko; dar labiau šoktelėjo kainos, bet tavęs tai nepaveikė ir tu gyveni kaip gyvenęs; gamyklų nutekamieji vandenys užnuodijo įlanką; joje išstipo visos žuvys, o tu vis dėlto gyveni toliau.

Jei gyvūnas labai baikštus ir visą laiką žvalgosi, jo kaklas galų gale ištįsta kaip žirafos, arba jis, kaip beždžionė, jau niekada nepasiryš nulipti nuo medžio. Žmogus nėra baili būtybė - jis iš prigimties medžiotojas. Kas atsitinka, kai medžiotojas tampa baikštus?Jis puola nemąstydamas, o tik bandydamas apsisaugoti nuo tariamo pavojaus. Gal dėl to sakoma, kad tarp žmonių, nesidominčių naujienomis, piktadarių nebūna - jų baimės nevaldo.

Post Scriptum, tekste mano ir Kobo Abės žodžiai, sakiniai, mintys yra susimaišiusios. Nenaudojau kabučių, nes nes mano jos vizualiai darkė tekstą, o taip pat nežinau, ar Kobas Abė tas mintis vartojo tokia pat reikšme, kokia aš supratau. Jei ką sudomino - skaitykit K. Abės knygą ,,Žmogus - dėžė".

Žiniasklaida yra reklama

Žiniasklaida yra reklama. Ji gali būti teigiama arba neigiama, bet pagrindinė jos ypatybė – viešumas atlieka ne tik informacinę bet ir reklaminę funkciją. Juk parodyta ar aprašyta vieta, žmogus, įvykis iškart gauna viešumo dozę ir jam daroma nemokama reklama.

Dažniausiai minimi žiniasklaidoje yra žmonės. Pradėsiu nuo politikų. Seime yra 141 narys, o plačiajam visuomenės ratui žinomas trečdalis jų arba net mažiau, nes kiti sau reklamos nelinkę darytis ir dirba tyliai. Pavyzdžiui pastaruoju metu televizija rėkia šaukia, kaip Linas Karalius skrido į Tailandą, kaip jo draugė gyvena Seimo viešbutyje arba Asta Baukutė atsiuntė grasinantį laišką, o premjeras mano, kad Kazimieru Starkevičiumi reikia pasitikėti. Diena iš dienos žiniasklaidoje kartojasi tie patys vardai ir pavardės šitaip viešindami tuos asmenis ir darydami jiems reklamą. Toliau galima paminėti verslininkus arba jų įmones: „Elektromarkt“ dalį parduotuvių perduoda kitoms įmonėms, o „DnB Nord“ patyrė didesnisu nuostolius negu skelbta anksčiau. Gaila, tačiau žiniasklaidoje retai gali rasti teigiamų atsiliepimų apie žmones. Jiems dažniausiai daroma anti-reklama.

Kita vertus, aprašomi renginiai arba vietos susilaukia daugiau lankytojų, negu tos apie kurių egzistavimą gali sužinoti tik iš lūpų į lūpas. Manau, jeigu apie Jūros šventę nebūtų rašoma ar primenama tai ji nesusilauktų tiek daug svečių. Taip pat ir koncertai, spektakliai, parodos, kurios yra recenzuojamos susilaukia daugiau lankytojų negu tie, kurių premjeros ar atidarymai įvyksta tyliai ir tokiam žmonių rate, jog gali pagalvoti, jog tai uždaras vakaras.

Žodis žeidžia, žodis gydo. Žodis turi reklaminę vertę. Svarbu yra tai kaip tas žodis bus pasakytas ir kokia jo pasakyta išliekamoji vertė.

Žiniasklaida yra durys

Ir tai tikra tiesa, kad ir kaip į tai bepažvelgsi. Kiekvienos durys turi vyrius. Kiekvienos turi rankenas. Galbūt ne kiekvienos turi akutes, galbūt ne visos šarvuotos, gal ne visos yra rakinamos, gal prie kai kurių nepatiestas kilimėlis, tačiau visos jos turi bendrą ypatybę – jos visos linkusios būti atidarytos, uždarytos, trankomos, varstomos, jų rankenos – liečiamos, čiupinėjamos, nusveriamos, sukamos, kilimėlis – trypiamas, purvinamas. Jei žiniasklaida yra durys, ar visada jos turi būti praviros visiems ir ar bet kas gali ateiti nenusivalęs kojų? Ar žiniasklaidos duryse egzistuoja spynos? Ar sutepti durų vyriai?

Šįkart ne apie tai. Šįkart apie tai, kaip kultūra, rakina žiniasklaidos duris, prieš tai nusivaliusi kojas, tvarkingai apsirengusi, susišukavusi ir... durys atsidaro. Taip, „Durys atsidaro“ su kiekvieną šeštadienio rytą Lietuvos televizijose ekrane duris į kino, dailės, teatro, skulptūros, muzikos šiuolaikinio meno, literatūros erdves bevarstančia Lolita Bytautaite. Ir tai visai kitokia kultūros naujienas apžvelgianti laida, kurios autoriai savo produktą dedikuoja „kultūringiems“. Kiekvieną šeštadienį entuziastingai šoku iš lovos ir ieškau televizijos pultelio. Taip, ilgas penktadieninis-šeštadieninis miegas puikiai suderintas su 11.30 rodoma laida tokiems pseudointelektualams kaip aš (juokiuosi). Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kodėl laidos kūrėjai savo auditoriją įrėmino kabutėse. Kitaip nei kituose rimtai kultūrą apžvelgiančiuose leidiniuose kaip „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“, „Nemunas“, „Naujoji Romuva“, „Šiaurės Atėnai“ ar kiti, čia „Durys atsidaro“ leidžia sau pasitelkti ironiją ir vertinti gal kiek kitaip nei įprasta. Kultūringiems laida leidžia pažvelgti į meną kitu kampu, gal kiek nerimtai, tačiau nuoširdžiai, tai savotiškas pradžiamokslis kaip galima neskausmingai pasijuokti iš savęs. Ne tokiems išprususiems kultūros „kultūristams“ tai tiesiog pravartus žinių šaltinis, kur nesidomintis tikrai susidomės kitaip pateikta informacija apie garsiausius ir ne tokius garsius Lietuvos menininkus, jų darbus, parodas, pasiekimus, koncertus, projektus, festivalius, darbo virtuvę. Čia parodas vertina ne profesionalūs menotyrininkai, bet kitų profesijų žmonės, pateikdami žaismingus argumentus, kodėl jiems tas kūrinys patinka labiau nei kitas. Džiugu, jog televizija įsileido prieš tai kojas nusivaliusią, tvarkingai apsirengusią ir susišukavusią ponią kultūrą. Sunku būtų surasti taip šiuolaikiškai pateiktą analogišką televizijos laidą.

Žiniasklaida yra durys. Aš renkuosi tas, anaten. Šeštadienines. Melsvas. Prieinu ir pabeldžiu, prieš tai nusivalau kojas. Ir tikrai stengiuosi aplankyti kiekvieną galeriją, kurią mačiau šeštadienį per televiziją, o tai rodo, jog jie pilnai pasiekė savo idėjinį tikslą – sužadino smalsumą pačiam pamatyti ir patirti, pasidomėti, sužinoti. Štai kas mano manymu yra tikra žiniasklaida. Žiniasklaidos durys turėtų būti uždarytos, kad galėčiau pasirinkti prie kurių prieiti, o kaip kitaip žinosiu kur einu? Žiniasklaidos durys turėtų būti uždarytos, nes tik tuomet maga mandagiai pasibelsti, o ne prinešti purvo.

Žiniasklaida yra žudikė

Gyvename laiku, kai galima kritikuoti viską, išskyrus pinigus, kai dalykų vertinimo kriterijus yra ne profesionalumas, ne įžvalgumas, ne dorumas, ne valia, tas matas – kaina. Būtų neteisinga kaltinti žiniasklaidą išžudžius šimtmečius teigtas vertybes, tačiau ne paslaptis, kad žiniasklaida yra ne kartą sutepusi savo rankas krauju.

Tiesa, tiesiogiai žurnalistai galbūt ir nėra nužudę nei vieno asmens, tačiau šios bulvarinės spaudos atstovai, paparacai ir kiti asmens privatumo ribų nepaisantys „žurnaliūgos“ turėtų jausti kaltę dėl daugybės populiarumo sugriautų gyvenimų, o kartais net pačių gyvybių. Analizuojant spaudą nesunku pastebėti, kaip žemai puola staigiai išpopuliarėjusios „žvaigždės“, savo karjerų pradžioje prisiekinėjusios padarysiančios „bet ką“ dėl šlovės ir dėmesio. Puikus pavyzdys būtų plikai besiskutanti Britney ar alkoholio liūne besiskandinanti Džordana.

Deja, žiniasklaida leidžia tirti, sužinoti, pritaikyti, bet tai tik sudaro iliuziją, kad popkultūra yra gėris, kad pasaulis bus paprastas ir gražus, jei nemąstysim ir darysime viską, kas mums patinka (nors darydami, kas mums patinka, griauname savo žmogiškumo pamatus). Tik žmonės nuo to laimingi netampa. Taip, tampa miela, patogu gyventi, bet ne daugiau, nes žiniasklaidos dėka žmonija juda savidestrukcijos keliu, kurdama masinio naikinimo priemones, o širdies polinkis vis tas pats – išdidumas, valdžios noras, ko ištroškę šou pasaulio atstovai bei politikai lengvai tampa marionetėmis apsukrių žurnalistų rankose.

Žurnalistas tėra maža didelės tvarkos minimali detalių detalė. Nors šiame nepastoviame nuomonių pasaulyje, su lengvai paveikiama, neturinčia didelio turinio, žmogiškąją sąmone, kiekvieno aktyvaus ir gudraus žurnalisto veikla gali daryti lemiamą poveikį tiek bendram visuomenės, tiek ir individo gyvenimui.

Sakoma, kad žurnalistas žudo ne peiliu, bet plunksna. Princesė Diana, Kurtas Cobainas, Johnas Lennonas, Marilyn Monroe netgi Michealas Jacksonas – nei vieno iš šių asmenų nenužudė žurnalistas, tačiau būtent žiniasklaidos išpūstas populiarumas ir nulėmė tragiškas šių asmenybių baigtis. Kiek žmogžudysčių ar savižudybių paskatino žiniasklaida? Juk ne vien narkotikų palaužtos „žvaigždutės“ pjovėsi venas, bet ir tų pačių „žvaigždučių“ gerbėjai apakinti šou blizgesio nusprendė užbaigti savo gyvenimus, pavyzdžiui, netrukus po legendinio filmo „Titanikas“ žvaigždės Leonardo DiCaprijaus išpopuliarėjimo, nusižudė net aštuonios jaunos merginos, su savimi savižudybės akto metu turėjusios aktoriaus nuotraukėles...

Žiniasklaida – legalizuotas minios silpnaprotystės autoritetas, o kartais net žudikė. Sunkus rytojus laukia žmonijos, jei taip susiklosčiusi situacija bus tik aptarinėjama, o ne sprendžiama. Kol žiniasklaida ir verslas bus sinonimai, o valdžia nesiims vykdyti savo konstitucinės pareigos saugoti savo valstybės piliečių net nuo jų pačių (kai prireikia), tol... na tol skaičiuosime kitas žudikės-žiniasklaidos aukas.

Žiniasklaida yra intelektuali

Vis dar nesutariama, koks turėtų būti žurnalistas,- konkrečios srities (ekonomikos, politikos, teisės ir kt.) specialistas ar apie viską žinantis po truputį. Universitetai rengia plataus profilio žurnalistus, gebančius rinkti ir apdoroti bet kokią informaciją. Tam reikia turėti įvairių savybių. VERSLO ŽINIŲ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas teigia, jog žurnalistas turi būti universalus, etiškas bei turintis praktikos. Kita vertus, dažnai tenka girdėti, kad žurnalistams trūksta intelekto, nes neretai jie rašo apie tai, ko nė nenutuokia. Tačiau tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra nemažai intelektualių žurnalistų.

2008 m. žurnalai PROSPECT MAGAZINE ir FOREIGN POLICY paskelbė pasaulio intelektualų top 100-ką. Į jį pateko net 12 žurnalistų! Pirmąjį iš jų aptinkame 17-toje vietoje. Tai indų kilmės amerikiečių žurnalistas ir rašytojas Fareed Rafiq Zakaria.

20-toje vietoje - Peru žurnalistas, politikas, rašytojas ir eseistas Jorge Mario Pedro Vargas Llosa.

27-toje vietoje - anglų kilmės amerikietis žurnalistas ir rašytojas Christopher Eric Hitchens.

38-toje vietoje - britų žurnalistas Martin Wolf.

40-toje vietoje - amerikiečių žurnalistas Thomas Lauren Friedman.

58-toje vietoje - meksikiečių žurnalistė Alma Guillermoprieto.

72-toje vietoje - Izraelio žurnalistas, rašytojas, novelistas, literatūros profesorius Amos Oz.

73-oje vietoje - airių kilmės amerikiečių žurnalistė, rašytoja, dėstytoja Samantha Power.

75-toje vietoje - kinų žurnalistas Hu Shuli.

77-toje vietoje - kanadiečių žurnalistas, rašytojas, sociologas Malcom Gladwell.

79-toje vietoje - italų žurnalistas Gianni Riotta.

87-toje vietoje - amerikiečių žurnalistė, rašytoja, PULITZERIO premijos laureatė Anne Elizabeth Applebaum.

Lietuvoje visada buvo žurnalistų intelektualų, kuriais galime didžiuotis. Tai Juozas Keliuotis, Kazys Binkis, Ignas Skrupskelis, Matas Šalčius, Antanas Poška, Juozas Adomaitis-Šernas, Juozas Prunskis, Vytautas Alantas ir daugelis kitų.

Tarp dabartinių žurnalistų taip pat esama nemažai intelektualų. Vertėtų paminėti Algimantą Čekuolį, Artūrą Račą, Kęstutį Girnių, Eduardą Eigirdą, Laimoną Tapiną, Virgį Valentinavičių (pasitraukusį į politiką), Kazimierą Pūrą, prieš dvejus metus Anapilin išėjusį Bronį Savukyną...

Šių žurnalistų pavardės kalba pačios už save. Ar reikia daugiau komentarų???

Žiniasklaida yra visuomenės veidrodis

XIX a. anglų rašytojas V. M. Tekerėjus teigė, kad pasaulis tai veidrodis ir jis grąžina kiekvienam jo paties atvaizdą. Mano nuomone, žiniasklaida taip pat yra veidrodis, kuris parodo visuomenės įgeidžius, poreikius bei išsilavinimo lygį. Juk jei nebūtų TV bei radijo laidų ar laikraščių paklausos, natūralu, kad pasiūla taip pat sumažėtų. Vadinasi, žiniasklaidos priemonių populiarumas priklauso nuo visuomenės susidomėjimo jomis.

Na, o kuo gi labiausiai suinteresuoti piliečiai ? Į šį klausimą sunku atsakyti vienareikšmiškai. Visi žmonės yra skirtingos asmenybės su savais poreikiais bei įgeidžiais, todėl ir jų vykdomi pasirinkimai diferencijuoti. Būtent todėl priemonių populiarumas, kuris, kaip aišku, yra netolygus. Juk vieniems aktuali šalies vidaus ir išorės politika, ekonominė situacija ir jie pasirinks žurnalą „Valstybė“, o kitiems – pramogų pasaulio aktualijos gvildenamos žurnaluose kaip „Žmonės“ ar „Privatu“.

Šiuolaikinėje visuomenėjė susidarė toks stereotipas, anot kurio, bulvarinė spauda bei laidos sulaukia didžiausio žmonių dėmesio. Tai gi ką galima pasakyti apie tokią auditoriją, kuriai įdomios paskalos bei iš piršto laužti gandai. Deja, bet nieko gero. Juk jei domimasi tokiais niekais, vadinasi, galima daryti išvadą apie žemą intelekto lygį ar prastą socialinę padėtį visuomenėje. Būtent šie veiksniai riboja žmonių pasirinkimo ratą.

Ir atvirkščiai. Juk tikriausiai išprususiam žmogui niekada nebus įdomūs faktai apie tai, kas kur nusituštino ar kokio brangumo batelius nusipirko. Tai gi galime daryti išvadą, kad žiniasklaida tikrai yra mūsų asmeninis veidrodis, pasakantis kur kas daugiau, negu mes patys galime suvokti bei parodantis kokioje aplinkoje mes gyvename.

Todėl negalima kaltinti žiniasklaidos priemonėse dirbančių žurnalistų, kurie pateikia vienokią ar kitokią informaciją, nors kartais ji būna ir nekokybiška. Juk jei ji yra publikuojama, vadinasi, ir kažkam aktuali bei naudinga. Šalyje egzistuoja ne viena ir ne dvi socialinės grupės,o gausybė jų, kurios turi gauti atsakymus į keliamus klausimus, todėl ir neveltui sakoma, kokia visuomenė – tokia ir žiniasklaida.

Žiniasklaida yra įrankis

Žiniasklaida yra puikus įrankis, norint pasiekti savo tikslą. Nesvarbu, kad ir koks jis būtų. Juo naudojasi verslininkai, juo naudojasi politikai. Juo naudojasi pramogų pasaulio atstovai ir paprasti žmonės. Kiekvienas skirtingai, kiekvienas savaip. Lyg marionetę, tampo žiniasklaidos lėlę kas tik nori, kaip tik nori, kada tik nori.

Populiariausias būdas gauti naudos yra paslėpti reklamą žiniasklaidos priemonėje. Tačiau reklama neturi būti akivaizdi ir iš karto atpažįstama. Štai keli pavyzdžiai:

1. Lapkričio – gruodžio mėnesiais Lietuvą buvo užpuolusi „kiaulių“ gripo banga. Jos metu pelnas plaukė ne tik į farmacininkų kišenes. Televizijoje pasirodžius reportažui, jog nuo gripo puikiai apsaugo bičių duonelė, nuo prekystalių su medaus ir jo produktais buvo šluote nušluotas šis gaminys. Žmonės pirko neklausdami nei kaip, nei kada, nei kiek vartoti.


2. Prieš dešimtmetį į viešumą iškilo keli, tuomet neįprasti, nusikaltimo atvejai. Situacija tokia: mergina susipažįsta su turtingu vidutinio amžiaus vyriškiu, paskiria pasimatymą, susitinka kavinėje, užsisako šampano ir nemačiomis įberia į taurę sutrintą tam tikro vaisto tabletę. Nuo jos poveikio vyriškis užmiega, o mergina apšvarina jį.

Laikraščiai pradėjo tirti tokius atvejus, tiksliai įvardydami vaisto pavadinimą, kaip jį naudoti, koks jo poveikis ir pan. Viskas buvo taip detaliai aprašyta, jog prasidėjo masinis vaisto pirkimas ir naudojimas ne pagal paskirtį (tikroji šio nereceptinio vaisto paskirtis – padidėjusio spaudimo mažinimas). Ligoninės kasdien sulaukdavo vyrų, apsinuodijusių šiuo vaistu.

3. Kaip žiniasklaida naudojasi politikai? Kai jie nori ateiti į valdžia, paskleidžiamas gandas. Pavyzdžiui, prieš praėjusius prezidento rinkimus, laikas nuo laiko visuomenės informavimo priemonėse pasirodydavo abejotinos statistikos, neva apklausus tam tikrą gyventojų dalį, paaiškėjo, jog jie norėtų prezidento kėdėje matyti tuo metu dar eurokomisare dirbusią Dalią Grybauskaitę. Žmonės pradėjo apie tai skaityti ir galvoti taip pat. Po kiek laiko pasirodė oficialus pranešimas, jog D. Grybauskaitė tikrai bus viena iš kandidačių tapti Lietuvos prezidente, nes „tauta pati jos nori“.

Panašus atvejis vyksta ir dabar. Kažkas paskleidė gandą, jog Artūras Zuokas pasitraukė iš Seimo ne dėl to, kad galėtų dalyvauti Vilniaus miesto mero rinkimuose, bet ketindamas užimti Kauno miesto mero postą. Iš pradžių visi tik juokėsi iš tokių minčių, tačiau dabar A. Zuokas, nors ir neoficialiai, tačiau užsimena, kad tokia mintis sukasi jo galvoje. Jis teigia gavęs keletą pasiūlymų užimti mero kėdę, o ir „patys kauniečiai jo nori“.

Tokių pavyzdžių būtų galima surasti kiekvieną dieną. Manau, kad žiniasklaida neturėtų parsiduoti kažkieno norams. Juk ji yra „ketvirtoji valdžia“. Ji turi valdyti, o ne būti valdoma.

Žiniasklaida yra religija?

Nuolat girdime apie įvairiausias istorines asmenybes, kurios paliko tokį gilų įspaudą pasaulio raidoje, kad jas ignoruoti būtų sunku. Retai arba išvis nėra užsimenama apie mažiau garsius žmones ar būtybes, kurių egzistavimas, nors toks pats įspūdingas, nėra įrodytas. Trumpai pažvelkime į arkangelo Gabrieliaus darbus.

Biblijoje rašoma, kad jis išaiškino pranašo Danieliaus regėjimus bei pranešė apie Jono Krikštytojo ir Jėzaus gimimą.
Visai kitokiame pasaulio kampe, nors visai netoli Judėjos, po kelių šimtų metų jis vėl apsireiškė. Šį kartą Mohametui, pranešdamas Alacho valią, bent jau taip rašoma Korane.

Neveltui šiandien arkangelas Gabrielius yra viešųjų ryšių, diplomatijos, komunikacijos, paštininkų bei transliavimo sergėtojas. Atlikęs tokius pasiuntinio darbus, ilgam lieki įamžintas, o taip pat greitai tampi visos žiniasklaidos Dievu.

Galima suprasti, kad Gabrieliaus vaidmuo šiose religijose yra gan fundamentalus. Kaip bebūtų, jis atliko puikų dabartinio žurnalisto darbą, už kurį dar anksčiau graikų pagonybėje buvo atsakingas Hermis.

Bet grįžtant prie šiandieninės žiniasklaidos, galima iškelti puikų, jau senovėje susiformavusį požiūrį į pasiuntinį – būk objektyvus. Gi tas pats Gabrielius buvo dviejų religijų pranašas, kurios vėliau įsivėlė į amžius trunkančius konfliktus.

Dabar žiniasklaida yra lygiai toks pats pasiuntinys, o kiekviena jos smulkiausia dalelytė – žurnalistas yra lygiai toks pat Gabrielius. Bet argi žurnalistas atlieka dieviškąjį darbą? Tikriausiai ne.

Egzistuoja šiek tiek kitokie dievai ir kitokie pranašai bei kitokie pasiuntiniai. Dabar jie yra vadinami paprastesniais žodžiais ir sakralumo juose net su žiburiu nerasi. Ką slepia visuomenė, žiniasklaida ir valdžia? Iš mitologijos atkeliavusį stereotipą, kurį religija vangiai pavadinsi. Bet religija religijai nelygi, tad gal geriau visi pasimelskime už kokybišką žiniasklaidą, nes kartais maldos išsipildo.





Skirta G.G.

Žiniasklaida yra klausimų kratinys

Mus mokė, kad rašant pranešimus, reiktų atsakyti į šiuos 6 klausimus: kas ką kur kaip kada kodėl. Gražus mėginimas į vieną formuluotę sugrūsti žinių esmę. Pamėginsiu ir aš, pažaisdamas retoriniais klausimais, pamąstyti apie žiniasklaidą.

Kas? Kas laukia žiniasklaidos po 10, 5, vienerių metų? Nuolatos mažėjant laikraščių tiražams, nyksta ta žiniasklaidos rūšis, kuri, kaip rodo tyrimai, labiausiai skatina žmonių dalyvavimą politikoje bei visuomeninėje veikloje. Laikraščiai, persikėlę į internetą ir pradėję publikuoti informaciją už dyką, padarė nedovanotiną klaidą. Kodėl? Paskęsime pigios ir menkavertės informacijos liūne. Viską apibendrinanti citata:

„Mano vaikai nė nepagalvotų pirkti laikraščio“, - Andrew Marr, 48 metų BBC žurnalistas.

Ką? Ką naujo sužinome kasdien? Tarp nuolatinių pranešimų apie verslą ir politiką sunku rasti ką nors, kas išliktų atmintyje ilgiau nei kelias valandas. Ką naujo sužinojote vakar? O užvakar? Perskaitęs knygą ar pažiūrėjęs filmą bent gali jaustis dvasiškai/intelektualiai patobulėjęs, o ką mums duoda vakaro žinios?

Kaip? Kaip dabar galime sužinoti ką nors naujo ir neįprasto? Įprastinei žiniasklaidai nebetenkinant, informacijos tenka ieškoti kitur. Kur? Facebooke, twiteryje ir kas pusę sekundės sukuriamuose tinklaraščiuose. Internetas - nuolatos kintanti terpė, kurios pastoviausia dalis – porno svetainės. Būtų gan keista skaitant žinias šonuose matyti nuorodas į „XXX pramogas“, tačiau gal po kiek laiko tai taps norma? Finansavimo juk reikia visiems.

Paklausus šiuos penkis klausimus, iškyla paskutinis – Kada? Kelintais metais išnyks paskutinis popierinis laikraštis, liūdnai sušlamėjęs, tarsi lapai kertamame miške? Tos datos laukti baugu, bet kartu ir įdomu. Lauksime.